„Nenoriu mokytis lietuviškai!“ O kas bus, kai vaikui sueis septyniolika?
„Nenoriu.“ „Neįdomu.“ „Kam man to reikia?“ „Aš ir taip moku lietuviškai.“ Daugelis užsienyje vaikus auginančių tėvų anksčiau ar vėliau išgirsta šiuos žodžius. Ypač tuomet, kai vaikui prasideda ankstyvoji paauglystė.
Dar visai neseniai jis noriai lankė lituanistinę mokyklą, dalyvavo renginiuose, dainavo lietuviškas dainas, o dabar šeštadienio pamoka atrodo kaip didžiausia bausmė. Draugai, sportas, kompiuteriniai žaidimai, socialiniai tinklai ir noras turėti daugiau laisvo laiko tampa svarbesni už lietuvių kalbą.
Tėvams kyla klausimas: ar verta reikalauti? Gal geriau leisti vaikui pačiam nuspręsti? Tačiau prieš nutraukiant lituanistinį ugdymą verta pagalvoti ne tik apie tai, ko vaikas nori šiandien, bet ir apie tai, kokių galimybių jam gali prireikti ateityje.
Paauglystė – kai „nenoriu“ nebūtinai reiškia „nereikia“
Paauglystėje keičiasi ne tik vaiko interesai, bet ir jo santykis su autoritetais, mokymusi, draugais bei savimi. Raidos psichologijos tyrimai rodo, kad paauglystėje sustiprėja bendraamžių įtaka, savarankiškumo poreikis ir jautrumas socialiniam vertinimui. Tuo pat metu toliau vystosi gebėjimai planuoti, reguliuoti impulsus ir įvertinti ilgalaikes sprendimų pasekmes.
Todėl dvylikamečiui gali būti sunku suprasti, kodėl verta skirti laiką tam, kas galbūt bus svarbu tik po penkerių ar dešimties metų. Šiuolaikinės technologijos taip pat konkuruoja dėl jo dėmesio. Mokslininkai tiria, kaip intensyvus ir problemiškas skaitmeninių medijų naudojimas susijęs su dėmesio reguliavimu, miegu ir mokymosi motyvacija. Vis dėlto netikslu teigti, kad technologijos savaime sukelia dėmesio sutrikimus ar yra vienintelė nenoro mokytis priežastis.
Paauglio pasipriešinimas dar nereiškia, kad mokymasis jam nebereikalingas. Kartais tai raidos etapas, kuriame suaugusieji turi padėti išlaikyti pusiausvyrą tarp vaiko savarankiškumo ir ilgalaikių jo interesų.
Kokią galią turi tėvai?
Tėvai priima daugybę sprendimų, kurių ilgalaikės vertės vaikas dar negali iki galo įvertinti. Rūpinamės jo bendruoju išsilavinimu, sveikata, atsakomybe ir gyvenimui reikalingais įgūdžiais. Kodėl tuomet lietuvių kalbos ir kultūrinio ugdymo tęstinumą taip dažnai paliekame vien vaiko norui?
Žinoma, paauglio nuomonė yra svarbi. Tačiau suteikti vaikui teisę dalyvauti sprendimuose nereiškia perduoti jam visą atsakomybę už savo ateitį. Galbūt užuot klausę „Ar tu nori toliau mokytis lietuviškai?“, turėtume kartu ieškoti atsakymo: „Kaip galime padaryti, kad lietuvių kalba ir toliau liktų tavo gyvenimo dalimi?“
Gal vaikui nebetinka ankstesnė klasė? Gal jis nori daugiau diskusijų, istorijos, geografijos, jaunimo susitikimų ar veiklų su bendraamžiais? Gal jam reikalinga kitokia mokymosi forma? Kartais reikia keisti ne tikslą, o būdą, kuriuo jo siekiame.
O kas nutinka, kai vaikui sueina septyniolika?
Įsivaizduokime tą patį vaiką po penkerių metų. Jam jau septyniolika. Artėja pilnametystė. Jis svarsto, kur studijuoti, kur gyventi, kokią profesiją pasirinkti, su kokia šalimi sieti savo ateitį. Galbūt pirmą kartą rimtai susimąsto apie savo kilmę: kas aš esu – lietuvis, britas, ir lietuvis, ir britas, o gal žmogus, kuriam artimos kelios kultūros?
Kai kuriems jaunuoliams, priklausomai nuo pilietybės įgijimo aplinkybių ir taikomų įstatymų, gali iškilti ir teisiniai pilietybės klausimai. Tačiau tapatybės pasirinkimas nėra tas pats, kas pilietybės pasirinkimas. Žmogus gali jaustis priklausantis kelioms kultūroms nepriklausomai nuo to, kokį pasą turi.
Paauglystėje ir ankstyvoje suaugystėje tautinė bei kultūrinė tapatybė dažnai tampa sąmoningų apmąstymų dalimi. Jaunuolis pradeda ne tik perimti šeimos tradicijas, bet ir pats spręsti, kokią vietą jos užima jo gyvenime. Čia gali paaiškėti ankstesniais metais sukauptos patirties vertė.
Ar jis pažįsta Lietuvos istoriją? Ar supranta lietuviškas tradicijas? Ar turi draugų, su kuriais bendrauja lietuviškai? Ar geba lietuvių kalba diskutuoti apie sudėtingesnius dalykus? Ar jaučiasi Lietuvos kultūros dalimi? Svarbiausia – ar jis turi pakankamai žinių, kalbinių gebėjimų ir asmeninių patirčių, kad galėtų pats sąmoningai kurti savo santykį su Lietuva?
Lituanistinė mokykla – daugiau nei kalbos pamokos
Dažnai lituanistinės mokyklos vertę matuojame konkrečiai: kiek vaikas išmoko žodžių, ar taisyklingai rašo, ar geba skaityti lietuviškai. Tačiau ar tai viskas? Pagalvokime apie patirtis, kurias vaikas sukaupia per daugelį metų: kartu švenčiamas lietuviškas šventes, istorijos pamokas, diskusijas apie laisvę ir pilietiškumą, lietuviškus filmus, dainas, menines veiklas, tradicinius patiekalus, stovyklas, bendrus projektus ir draugystes.
Visa tai nėra vien papildoma veikla šalia lietuvių kalbos mokymosi. Tai patirtys, per kurias vaikas mokosi suprasti, kas jis yra ir kokiai bendruomenei priklauso. Paveldėtosios kalbos tyrimai rodo kalbinių gebėjimų, šeimos ryšių ir etninės tapatybės sąsajas, nors jos nereiškia, kad kiekvieno vaiko raida bus vienoda.
Kalba suteikia daugiau galimybių ryšį su kilme atrasti, palaikyti ir plėtoti. Ji leidžia ne tik susikalbėti, bet ir suprasti šeimos istorijas, kultūros kontekstą, bendruomenės gyvenimą.
Bendruomenė, kurioje paauglys gali atrasti save
Ankstyvoje paauglystėje ypač svarbu priklausyti grupei. Todėl lituanistinis ugdymas neturėtų apsiriboti vien vadovėliais, gramatika ir namų darbais. Paaugliams reikia erdvės, kurioje jie galėtų reikšti savo nuomonę, diskutuoti, kurti, klysti, juoktis, bendradarbiauti ir susirasti draugų.
Virtualioje lituanistinėje mokykloje „BANGA“ siekiame, kad lietuvių kalba būtų ne tik mokomasis dalykas, bet ir priemonė pažinti pasaulį. Todėl mokomės istorijos, geografijos, finansinio raštingumo, diskutuojame, žaidžiame ir nagrinėjame jaunam žmogui aktualias temas. Pamokų turinys kartu padeda kryptingai lavinti lietuvių kalbos gebėjimus.
Ne mažiau svarbios ir patirtys už įprastos pamokos ribų – susitikimai su įdomiais žmonėmis, jaunimo klubai, kūrybinės veiklos, bendruomenės renginiai, stovyklos. Tokiose veiklose lietuvių kalba įgyja socialinę prasmę: ja galima susidraugauti, įgyvendinti idėją, organizuoti renginį ar kartu kurti prisiminimus.
Kai tradicinė lituanistinė mokykla nebetelpa į šeimos gyvenimą
Kartais lituanistinio ugdymo tęstinumui trukdo visai ne vaiko motyvacijos stoka. Keičiasi šeimos gyvenimo ritmas, daugėja sporto treniruočių, būrelių, varžybų ir kitų įsipareigojimų. Ypač paauglystėje savaitgaliai tampa vis labiau užimti, o kelionė į lituanistinę mokyklą – sunkiai suderinama su kitomis veiklomis. Kai kurios šeimos apskritai neturi galimybės lankyti lituanistinės mokyklos savo gyvenamojoje vietovėje.
Tačiau pasikeitus aplinkybėms nebūtina atsisakyti lietuvių kalbos mokymosi. Galbūt tereikia pakeisti jo formą. Būtent tokią galimybę siūlo virtuali lituanistinė mokykla „BANGA“ – moderni nuotolinio ugdymo erdvė, kurioje vaikai ir paaugliai gali mokytis lietuviškai nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos.
Čia vyksta gyvos nuotolinės pamokos su mokytojais ir kitais mokiniais. Lietuvių kalbos mokomasi ne tik per gramatiką, skaitymą ar rašymą, bet ir per istoriją, geografiją, finansinį raštingumą, diskusijas, žaidimus bei kitas prasmingas veiklas. Visose pamokose įgyvendinama Lituanistinio švietimo integruota programa (LŠIP).
Paaugliui svarbu, kad lietuvių kalba nebūtų vien dar viena pareiga. Ji gali tapti bendravimo, pažinimo ir saviraiškos priemone, o pamokų turinys – atitikti jo amžių, interesus ir gebėjimus. Nuotolinis mokymasis suteikia daugiau lankstumo šeimoms, kurių savaitgaliai užimti, ir galimybę nenutraukti ugdymo vien todėl, kad ankstesnė forma tapo nepatogi.
Žinoma, virtuali mokykla negali visiškai pakeisti gyvos bendruomenės patirčių – bendrų švenčių, stovyklų ar susitikimų. Tačiau ji gali jas papildyti arba padėti išsaugoti ryšį su lietuvių kalba ir kultūra tada, kai kitų galimybių nėra. Svarbiausia ne vien tai, kokiu būdu vaikas mokosi, o tai, kad jis ir toliau turėtų galimybę mokytis, bendrauti ir augti lietuviškoje aplinkoje.
Ar verta tęsti, kai vaikas nebenori?
Nėra vieno atsakymo, kuris tiktų visoms šeimoms. Kartais vaikui tikrai reikia pertraukos, mažesnio krūvio ar kitokios mokymosi aplinkos. Tačiau prieš nutraukiant lituanistinį ugdymą verta pasikalbėti su vaiku ir mokytoju, išsiaiškinti, kas iš tiesų kelia pasipriešinimą. Galbūt vaikas nenori ne lietuvių kalbos, o konkrečios pamokos? Gal jam per lengva, per sunku, neįdomios temos arba trūksta bendraminčių?
Tėvų užduotis nėra bet kokia kaina priversti vaiką mokytis. Jų užduotis – padėti išsaugoti galimybę mokytis ir atrasti tam tinkamą kelią. Būdamas dvylikos vaikas dar negali tiksliai žinoti, kokią reikšmę jo gyvenime lietuvių kalba turės sulaukus septyniolikos, dvidešimties ar trisdešimties.
Galbūt ateityje jis norės studijuoti Lietuvoje, užmegzti artimesnį ryšį su giminaičiais, dirbti tarptautinėje aplinkoje, dalyvauti lietuvių bendruomenės veikloje ar perduoti lietuvių kalbą savo vaikams. O gal tiesiog norės geriau suprasti save.
Šiandien kuriame galimybes rytojui
Lituanistinė mokykla negali nuspręsti, kokią tapatybę užaugęs pasirinks vaikas. Ir neturėtų to siekti. Tačiau ji gali suteikti jam tai, kas labai svarbu – kalbą, žinias, kultūrinę patirtį, draugystes ir priklausymo bendruomenei jausmą. Visa tai ateityje padės pačiam priimti sąmoningus sprendimus.
Todėl kai dvylikametis sako „nenoriu mokytis lietuviškai“, galbūt verta pažvelgti šiek tiek toliau nei į ateinantį šeštadienį. Pagalvoti apie septyniolikmetį, kuris vieną dieną pradės klausti: „Kas aš esu? Kur mano šaknys? Kokia mano vieta pasaulyje?“
Mūsų, suaugusiųjų, atsakomybė – ne nuspręsti už jį, kuo jis turi būti, o pasirūpinti, kad užaugęs jis turėtų galimybę rinktis. Ir galbūt tai yra viena didžiausių lituanistinio ugdymo verčių.
Comments